BENEDIKTAS XVI

Žinia 46-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

2009 m. gegužės 3 d. , IV Velykų sekmadienis



Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai!
Brangūs broliai ir seserys!

Artėjant Pasaulinei maldos už pašaukimus į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą dienai, kuri bus švenčiama 2009 m. gegužės 3-iąją, ketvirtąjį Velykų sekmadienį, visą Dievo tautą norėčiau pakviesti apmąstyti temą: Pasitikėjimas Dievo iniciatyva ir žmogaus atsakas. Bažnyčioje nuolatos aidi Jėzaus raginimas mokiniams: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38). Melskite! Primygtinis Viešpaties kvietimas aiškiai parodo, kad malda už pašaukimus turi būti nenutrūkstama ir kupina pasitikėjimo. Tiktai gaivinama maldos, krikščionių bendruomenė tikrai gali „su didesniu tikėjimu bei viltimi kliautis Dievo iniciatyva“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis).

Pašaukimas į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą – ypatinga Dievo dovana, įsitraukianti į didįjį meilės ir išganymo planą, kurį Dievas yra numatęs kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Apaštalas Paulius, kurį dutūkstantųjų jo gimimo metinių proga ypatingu būdu prisimename šiais Pauliaus metais, Laiške efeziečiams rašo: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3–4). Visuotiniame pašaukime į šventumą išsiskiria ypatinga Dievo iniciatyva, kuria jis išsirenka kai kuriuos artimiau sekti savo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir būti ypatingais savo tarnais bei liudytojais. Dieviškasis Mokytojas asmeniškai pašaukė apaštalus, „kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (Mk 3, 14–15); šie savo ruožtu į savo būrį įtraukė kitus mokinius, ištikimus bendradarbius misijų tarnyboje. Taip šimtmečių tėkmėje, atsiliepdami į Viešpaties pašaukimą ir paklusdami Šventosios Dvasios veikimui, Bažnyčioje į visišką Evangelijos tarnybą stojo nesuskaičiuojama gausybė kunigų ir pašvęstųjų asmenų. Net ir tada, kai kai kuriuose žemės regionuose pastebimas nerimą keliantis kunigų stygius ir Bažnyčios kelią lydi sunkumai bei kliūtys, mus palaiko neišjudinamas tikrumas, kad Viešpats ją istorijos takais patikimai veda iki galutinės Dievo karalystės atbaigos. Vadovaudamasis savo nesuvokiamais gailestingosios meilės planais, jis laisvai pasirenka kiekvienos kultūros ir visokio amžiaus žmones bei pakviečia juos sekti paskui save.

Todėl pirmutinė mūsų pareiga yra šį iš dieviškosios iniciatyvos kylantį kvietimą nepaliaujama malda išlaikyti gyvą šeimose ir parapijose, sąjūdžiuose ir apaštalavimo srityje veikiančiose organizacijose, vienuoliškosiose bendruomenėse ir visose vyskupijos gyvenimo struktūrose. Turime melsti, kad visa Dievo tauta vis labiau pasitikėtų Dievu, būdama įsitikinusi, jog „pjūties šeimininkas“ ir toliau kai kuriuos kviečia savanoriškai paskirti savo gyvenimą artimesniam bendradarbiavimui su juo išganymo darbe. Norėdamas atsakingai ir kupinas įsitikinimo atsiliepti, pašauktasis privalo įdėmiai klausytis ir išmintingai skirti, dosniai ir noriai pritarti dieviškajam planui, rimtai gilintis į tai, kas susiję su pašaukimu į kunigystę ir vienuoliškąjį gyvenimą. Katalikų Bažnyčios katekizme pagrįstai primenama, kad laisva Dievo iniciatyva reikalauja laisvo žmogaus atsako, teigiamo atsako, kuriuo visada suponuojamas pritarimas Dievo kiekvienam žmogui numatytam planui bei dalyvavimas jame, atsako, kuriuo atsiliepiama į Viešpaties meilės iniciatyvą ir kuris pašauktajam tampa saistančiu moraliniu reikalavimu, dėkingumo kupinu Dievo aukštinimu ir visišku bendradarbiavimu su Dievu, įgyvendinančiu istorijoje savo planą (plg. 2062).

Kontempliuodami Eucharistijos slėpinį, iškiliausiai išreiškiantį laisvą dovaną, vienatinio Sūnaus Asmeniu Tėvo dovanotą dėl žmonių išganymo, ir visišką bei klusnų Kristaus pasirengimą iki dugno išgerti Dievo valios „taurę“ (plg. Mt 26, 39), geriau suprantame, kaip pasitikėjimas Dievo iniciatyva formuoja ir vertingą padaro žmogaus atsaką. Eucharistijoje, tobuloje dovanoje, kuria įgyvendinamas meilės planas pasauliui atpirkti, Jėzus laisva valia paaukoja save dėl žmonijos išganymo. „Bažnyčia, – rašė mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, – gavo Eucharistiją iš savo Viešpaties Kristaus ne kaip kokią nors dovaną – kad ir labai brangią – tarp kitų, bet kaip tobuliausią dovaną, nes dovana yra jis pats, jo asmuo šventojoje žmogystėje ir jo išganomasis darbas“ (Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 11).

Įgyvendinti šį išganomąjį slėpinį per visus amžius iki Viešpaties šlovingojo sugrįžimo skirta kunigams, kurie kaip tik eucharistiniame Kristuje gali įžiūrėti iškilųjį pavyzdį „pašaukimo dialogo“ tarp Tėvo laisvos iniciatyvos ir Kristaus pasitikėjimo kupino atsako. Švenčiant Eucharistiją, pats Kristus veikia tuos, kuriuos išsirinko savo tarnais; jis juos palaiko, idant jų atsakas plėtotųsi pasitikėjimo ir dėkingumo matmeniu, išsklaidančiu visokią baimę – net ir tada, kai imama labiau jausti savo silpnumą (plg. Rom 8, 26–30) arba kai aplinka tampa šiurkštesnė dėl nesupratingumo ar net persekiojimo (plg. Rom 8, 35–39).

Suvokimas, kad esame Kristaus meilės išgelbėti, tikintiesiems bei pirmiausia kunigams ugdomas kiekvienų šventųjų Mišių, turi skatinti pasitikint atiduoti save Kristui, atidavusiam už mus visus savo gyvybę. Tad tikėti į Viešpatį ir priimti jo dovaną reiškia dėkinga širdimi jam save patikėti ir pritarti jo išganomajam planui. Kai tai atsitinka, „pašauktasis“ noriai viską palieka ir leidžiasi į dieviškojo Mokytojo mokyklą; tada prasideda vaisingas Dievo ir žmogaus dialogas, slėpiningas susitikimas tarp meilės Viešpačio, kuris kviečia, ir laisvės žmogaus, kuris jam kupinas meilės atsiliepia, širdyje girdėdamas Jėzaus žodžius: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).

Ši dieviškosios iniciatyvos ir žmogiškojo atsako meilės sampyna įstabiu būdu glūdi ir pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą. Vatikano II Susirinkimas primena: „Evangeliniai Dievui pašvęstojo skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, pagrįsti Viešpaties žodžiu ir pavyzdžiu, rekomenduoti apaštalų, Bažnyčios Tėvų, mokytojų bei ganytojų, yra dieviška dovana, kurią Bažnyčia iš savo Viešpaties priėmė ir jo malone nesiliauja ją puoselėjusi“ (Konstitucija Lumen gentium, 43). Ir čia Jėzus yra iškiliausias tobulo ir pasitikėjimo kupino pritarimo Tėvo valiai pavyzdys, į kurį žvelgti privalo kiekvienas pašvęstojo gyvenimo narys. Jo traukiami, nuo pirmųjų krikščionybės amžių daugybė vyrų ir moterų atsisakė šeimos, nuosavybės, medžiaginių turtų ir visko, ko žmogus gali trokšti, idant didžiadvasiškai sektų paskui Kristų ir bekompromisiškai gyventų Evangelija, tapusia jiems radikalaus šventumo mokykla. Ir šiandien daug kas žengia šiuo reikliu evangelinio tobulumo keliu bei savo pašaukimą įgyvendina duodami įžadus laikytis evangelinių patarimų. Šių mūsų brolių ir seserų kontempliatyvaus gyvenimo vienuolynuose bei apaštališkojo gyvenimo institutuose ir kongregacijose liudijimas primena Dievo tautai „Dievo karalystės slėpinį, jau veikiantį istorijoje, tačiau galutinai būsiantį atbaigtą danguje“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 1).

Niekas negali laikyti, kad jis yra vertas imtis kunigiškosios tarnybos. Niekas negali leistis į Dievui pašvęstąjį gyvenimą kliaudamasis vien žmogiškosiomis jėgomis. Pravartu dar kartą pabrėžti, jog žmogaus atsakas į dieviškąjį kvietimą suvokiant, kad iniciatyvos ėmėsi Dievas ir kad jis iki galo įgyvendina savo išganomąjį planą, visada reiškiasi ne baimingu apskaičiavimu, būdingu tingiam tarnui, iš baimės užkasusiam į žemę jam patikėtą talentą (plg. Mt 25, 14–30), bet noriu Viešpaties kvietimo priėmimu, kaip padarė Petras, kuris nesvyruodamas patikėjo jo žodžiais ir iš naujo užmetė tinklus, nors jau visą naktį buvo darbavęsis ir nieko nepagavęs (plg. Lk 5, 5). Nė kiek nesumenkstant asmeninei atsakomybei, žmogaus laisvas atsakas Dievui Šventosios Dvasios veikimu taip tampa „bendra atsakomybe“, atsakomybe Kristuje ir su Kristumi, virsta bendryste su Kristumi, padarančiu mus gebančius duoti gausių vaisių (plg. Jn 15, 5).

Pavyzdinis žmogiškasis atsakas, kupinas pasitikėjimo Dievo iniciatyva, yra dosnus ir tobulas Mergelės iš Nazareto „amen“, ištartas nuolankiai ir ryžtingai pritariant Aukščiausiojo planams, apie kuriuos jai pranešė dangiškasis pasiuntinys (plg. Lk 1, 38). Noriai ištardama „taip“, ji tapo Dievo Motina, mūsų Išganytojo Motina. Šį pirmutinį „fiat“ Marijai vėliau teko ne sykį kartoti iki pat Jėzaus nukryžiavimo, kai ji, pasak evangelisto Jono, stovėjo „prie kryžiaus“ ir dalijosi savo nekaltojo Sūnaus baisiu skausmu. Ir būtent kabėdamas ant kryžiaus, mirštantis Jėzus dovanojo ją mums kaip motiną, o mus jai patikėjo kaip vaikus (plg. Jn 19, 26–27), padarė ją ypač kunigų ir pašvęstųjų asmenų motina. Jai norėčiau patikėti visus, jaučiančius Viešpaties kvietimą leistis kunigiškojo ar pašvęstojo gyvenimo keliu.

Brangūs bičiuliai, nenuleiskite rankų sunkumų ir abejonių akivaizdoje, pasitikėkite Dievu ir ištikimai sekite paskui Kristų ir tada tapsite liudytojais džiaugsmo, trykštančio iš artimo susivienijimo su juo. Sekdami pavyzdžiu Mergelės Marijos, kurią palaiminta vadina visos kartos, nes ji patikėjo (plg. Lk 1, 48), visomis dvasinėmis išgalėmis stenkitės įgyvendinti dangiškojo Tėvo išganomąjį planą, išsaugodami savo širdyje gebėjimą stebėtis ir garbinti tą, kuris turi galią padaryti „didžių dalykų“, nes jo vardas šventas (plg. ten pat 1, 49).

Vatikanas, 2009 m. sausio 20 d.

BENEDICTUS PP XVI